|
|
Nežinia, kodėl Bombėjaus oro uoste taip dažnai dūžta lėktuvai. Nevalingai imi galvoti, kad Indija įsileidžia toli gražu ne kiekvieną, bandantį sugerti šios šalies ore sklandantį dvasingumą. Kai jau lieti kojomis žemę, supranti, kad būtent tau suteikta malonė nors akies krašteliu žvilgtelėti į šią nerealios traukos šalį, kur gyvi dievai šypsosi vaiko šypsena ar žiūri giliomis valkataujančių išminčių akimis... Taip įsivaizdavau fotomenininkės Vėtrės Antanavičiūtės pasakojimo pradžią. Sėdint dar neprabudusiame Vilniuje prisiminimai apie Indiją atrodo kaip sapnas, į kurį, pasirodo, Vėtrė niekada nesvajojo patekti…
Milijonas smalsių akių
Bet kokios išankstinės vizijos apie čia tvyrantį karštį, šiukšles, elgetas ir šalies didybę toli gražu neprilygsta tikrovei… Žmonių daugiau, nei aprėpia akis, erdvės mažiau, nei tau reikia, kad galėtum normaliai kvėpuoti. Visa Indija taip arti tavęs, alsuoja tiesiai į veidą, o tu tiesiog tą pačią akimirką, kai žengi žingsnį iš Bombėjaus oro uosto esi praryjamas, sugeriamas milijoninės smalsių akių minios. Ta juodbruvų žmonių jūra tiesia į tave rankas, beveik griebia už gerklės, rodo dažnai tyčia sužalotus pirštus, tempia link automobilio, prašo rupijų. Atrodo, kad jie tūkstančius metų kantriai tavęs laukė. Žmonių tiek daug, kad negali įžiūrėti kurio nors vieno. Iš pražių apima panika… Staiga pajunti, kad tai, ką mato akys, yra puikiai pažįstama. Paliegėliai, vorus primenantys išsigimėliai, alkani vaikai, milžiniškos krūvos šiukšlių nė trupučio neerzina. Rodos, gyvenai čia šimtą metų. Viskas, kas sieja su paliktu pasauliu – kuprinėje sukrauti daiktai… Nors oro uosto prieigos knibždėte knibžda nuo žmonių, čia jautiesi saugiau, nei prigrūstame Vilniaus troleibuse. Net labai miklus vagis, galbūt šiek tiek pažįstamas iš filmų, niekada nekiš rankos į krepšį. Jeigu griebs, tai visą lagaminą. Todėl prirakinę jį grandine galite būti ramūs dėl savo piniginės… Tačiau indų patarlė sako: „Patikėti galima vagimi, niekada netikėk išsigimėliu…” Šių gatvėje gyvenančių žmonių vienintelis tikslas – gauti iš tavęs pinigų, todėl vieni įsikimba tavęs akimis ir įkyriai seka iš paskos. Jie tiesiog nuo mažens įpratę sekioti paskui baltą žmogų. Elgetaujantys išminčiai, jogai, pasiekę tam tikrą dvasinį lygį, išmaldos prašo tik vieną kartą. Jeigu iš karto jiems pagaili, kitą kartą praeis kaip pro tuščią vietą. Jiems neduoti paprasčiausiai negali… Iš tikrųjų, gyventi kontrastų kupinoje Indijoje gali tik atsikratęs visų stereotipų. Kvėpuodamas Indijos oru labai greitai nustoji stebėtis, laikas sustoja, mintys aprimsta, apninka būsena, kai priimi kiekvieną žmogų, žvilgsnį, kvapą, tačiau jo nevertini, neįvardiji pojūčių, tiesiog geri juos…
Prabėgo diena, baigėsi nuodėmės
Į Indijos gilumą skverbiamės dviese. Nepažįstami, labai skirtingi žmonės. Aš ir Aleksandras, šią minutę nekenčiantis Indijos ir indų, kurie jam panašūs į beždžionėles… Madrasas, Agra, Pandičeris, Delis, Kanya Kumaris, šventyklos, kurių atbrailomis šokinėja tūkstančiai beždžionių, auksinių stogų šventyklos ir atokūs vargani kaimeliai… Gamta keičiasi su kiekvienu žingsniu ir autobusu nuvažiuotu kilometru. Palmių plamtacijos, auginamos druskos klodai, vandenynas, plaunantis čia pat pliaže žuvį skutančių indžių kojas. Jeigu į Madraso paplūdimį žiūrėtum nuo dangoraižio, matytum tarsi sceną, kur nuolat keičiamos dekoracijos. Kažkas jodinėja ant arklių, kažkas nešioja ant galvų sklidinus ąsočius, kažkas čia pat plauna kraujuotas žuvis… Smėlis ir žmonės, kaip skruzdėlės tuščioje erdvėje… Papuoli ten, kur viskas skiriasi nuo tavo supratimo apie gyvenimą ir pasaulį. Egzotika? Tai baltieji žmonės indams egzotika. Su fotoaparatu landžiojame ten, kur baltas žmogus nė kojos nebuvo įkėlęs. Kai kur dvelkia pirmykšte santvarka, nenuostabu, kad išvydus smalsius klajoklius vietiniams atvipsta žandikauliai. Jie kaip vorai vienas po kito slenka arčiau, bando paliesti. Esame svečiai, o pagal seną indų tikėjimą bet kuris dievas gali nusileisti ant žemės svečio pavidalu… Atokiame plaiže, kai visas dulkes norisi nuplauti Indijos vandenyne, staiga pasijunti kaip juosiama kinų sienos. Vienas po kito aplink tavo išsirinktą vietą sutūpia virtinė nežinia iš kur išnirusių smalsuolių minia blizgiomis akimis… Ispūdžių neišlepintiems indams moteris su maudymosi kostiumu yra milijono vertas reginys. Indės maudosi tik su sariais, pliuškenasi, taškosi, krykštauja kaip vaikai…Vyrams galima pamatyti tik jų pėdas ir juosmes liniją…
Juo toliau nuo judraus didmiesčio, juo ryškiau jauti sustojusį laiką. Tik būdama Indijoje ne tik matai, bet tiesiog išgyveni visą biblijinę istoriją. Net po kelionės žvelgdama į nuotraukas sunkiai atspėsi, ar tai priešistorinių laikų Indija, ar matyta prieš kelias savaites. Įpatingi tos istorijos dalyviai – žvejai. Jie išdidūs, nes būti žveju garbinga. Tačiau amžiai jų buities visiškai nepakeitė. Kaip žvejojo prieš du tūkstančius metų, taip ir iki šiol plaukia į jūrą iš rąstų suręstomis valtelėmis, kurios rodos tuoj subyrės. Kaip statė namus iš palmių lapų, taip ir iki šiol stato…
Žemiausių kastų indai sulindę į lūšnynus. Jų gyvenimo filosofija prašaliečiui absoliučiai nesuvokiama. Namas visiškai nepatvarus – vasaros liūtys akimirksniu nuplauna jį nuo žemės paviršiaus. Viename kambaryje, kur galima tik gulėti, nes visu ūgiu paprasčiausiai netelpi, daiktai sumesti į krūvą. Sunku suvokti, ką šie žmonės veikia visą dieną. Jie sėdi sau ramiai ant slenksčio, kramsnoja žolę, žiūri į tolį. Neskaičiuoja laiko, nebijo, kad mirs, kad išauš rytojus. Žmonės laisvi nuo minčių apie ateitį. Sunku numatyti jų amžių, nes visi Indai atrodo vyresni nei yra iš tikrųjų. Gyvenime nėra jokio tikslo. Bet eini pro šalį, o šiaudiniame vėjo perpučiamame name, kur neįtari esant elektrą, girdi žmonės per televiziją žiūri olimpiadą... Skurdas ir vargas, bet nors užmušk, man jie visi atrodo tokie džiaugsmingi… Paprasti žmonės labai tiki dvasingumu. Indai žino, kad kitaip nebus, susitaiko su padėtimi ir kliaujasi Dievu. Tai juos gelbėja ir palaiko. Nusileido saulė, baigėsi nuodėmės…
Ištikimi sūnūs ir absoliti valdžia
Indijos gyventojui įprasta nematyti horizonto linijos, skiriančios dangų ir žemę. Žvilgsnis užstringa tarp sienų, fasadų, stogų, šventyklas puošiančių šventųjų figūrų, gatvę dar labiau sutirštinančių kiaulių, karvių, ožkų, šunų ir net apeigose dalyvaujančių dramblių. Karvės mielai kramsnoja šiukšles, plastiką, gumą, nelaimingesnės prakiūtina įkinkytos it jaučiai, o čia pat krūva žmonių muiluojasi kūną, valosi dantis, skuta barzdas ir pažastis. Klajodamas po šalį vargu ar sutiksi tą moterį, kurią susikurei vaikystėje žiūrėdamas indų filmus. Basų kojų numintose gatvėse pamatysi stiprią, apkūnią figūrą, prispaustą ant galvos nešamos pintinės svorio ar ąsočio svorio. Jaunos moterys visada stovi prie namo durų. Sergi vaikus. Lyg kažko lauktų. Ilgus plaukus susirišusios į kasą, prikaišytą gėlių, kurios parduodamos kiekviename užkampyje. Indei nepadoru būti su vėjyje išsidraikiusiais plaukais. Jos nėra gražios. Atrodo vyresnės. Gatvėje gali sutikti nenusakomo amžiaus indę, maitinančią kūdikį krūtimi. Kai įeini į kaimą, jauti, kad moterys gėdijasi. Jų akyse neperskaitysi: „Esu išdidi, kad matai mano valdas”. Kelionėje sutiktas indas pasakojo, indėms žmonėms matant draudžiama reikšti savo jausmus. Indės tampa savimi tik šeimos rate, uždaroje erdvėje. Einant pro šalį jų pažinti neįmanoma. Indės kuklios, niekada nežiūrės į tave tiesiai, žvelgia tartum pro šoną. Kai fotografuoji, dažniausiai pasislepia. Moteris su sariu žingsniuoja karališkai iškėlusi galvą. Su šiuo drabužiu tiesiog neįmanoma vaikšioti greitai. Moteris eina tarsi kanatu, kojas statydamas viena linija, todėl žingsniai atrodo lengvi. Kažkas pasakė, kad indės eisena – atgijusios statulos eisena… Taip pasidabinusi kaime indė skaldo akmenis, nešioja su ąsočiais vandenį, žiedžia puodus, kasa žemę… Net dirbdama tokius sunkius darbus ji atrodo beprotiškai grakšti ir žavinga… Indijoje niekada nepamatysi apsikabinusios indų poros. Net ištekėjusios. Rodyti jausmus vienas kitam viešai draudžiama. Net plika akimi matosi, kad moteris yra tik priedas prie visagalio vyro. Jis išdidžiai neša vaiką, o ji tyliai kiūtina pavymui…Kaime matai daug jaunų žmonių, kurie meilę išpažįsta vienas kitam akimis. Liestis draudžiams. Jie stovi vienas prieš kitą, rodos, šaltai, šnekasi. Bet žvilgsniai pulsuoja meile. Indai juokauja: „Kiekvienas indas dievina savo motina ir nekenčia žmonos…”
Nuo taško A iki taško B
Įsmukęs į autobusą tampi lygus su visais. Šios transporto priemonės labiau primena dėžutes be langų, kurios, rodos, tuoj subyrės nuo kratymo ir žmonių kamščio. Žvelgdamas į kelią išvysti greta pypsintį autobusą, pro kurio grotų virbus kyšo susigrūdusių keleivių rankos… Kur jie visi keliauja, nežinia, nes dauguma indų taip ir neiškelia kojos iš tos vietos, kur gimė. Indai vairuoja rizikingai, kiekvienas jų galėtų dalyvauti Dakaro ralyje. Ir visa chaotiškai vairuojamų automobilių masė braunasi pirmyn beprotiškai pypsėdama ir blaškydamasi iš vienos pusės į kitą. Vienos krypties keliu, kur du automobiliai vos telpa, jie skuta maksimaliu greičiu, nė nestabtelėdami posūkyje. Indai tarsi nebijo papulti į avariją ir nusisukti sparndą. Numirti, tai laipteliu koptelėti arčiau dangaus. Indai tiki, kad turi atsarginį gyvenimą, kuriame viskas gali vykti kitaip… Per tokią sumaištį ne iškarto supranti, kad judėjimas vyksta kairiaja kelio puse. Indija - viena labiausiai geležinkelio suraižytų šalių. 900 milijoninės Indijos gyventojai užtvindo vagonus, neleisdami prasiskverbti ne tik kontrolieriui, bet ir gaiviam orui. Kelias paras dardėdamas traukiniu pamiršti higienos reikalavimus ir taisykles. Nors indai gali didžiuotis nenutrūkstama spalvinga milžiniškos šalies istorija, jie visai be skrupulų gali šventyklos papėdėje palikti iškratytų kišenių turinį. Indijoje nėra jokių taisyklių ir suvaržymų. Galima beveik viskas, ko neriboja religija. Mesti ką tik suvalgytų salotų indelį tiesiai sau po kojomis ir čia pat atlikti gamtinius reikalus. Šiukšlių dėžių nerasi nė su žiburiu, todėl milijonai žmonių mėto šiukšles pro namų, autobusų, traukinių langus. Ilgą laiką negalėjau iš rankų paleisti maišelio, blaškydamasi su viltimi, kad rasiu, kur jį išmesti. Kai tuo metu greta sėdintys keliautojai be skrupulų bloškė juos į tropikų kaitrą. Kelionės draugas mane pratino elgtis taip pat. Nulupdavo apelsino žievelę, duodavo į ranką ir liepdavo mesti pro langą. Iš pradžių plyšo širdis... Paskui pajunti tokią laisvę nuo minčių, atsipalaiduoji. O paskui dar suvoki, kad taip duodi žmonėms darbo. Visur milžiniški šiūkšlynai, kuriuos nuolat tvarko. Jeigu pastatysi šiukšlių dėžę, nereikėtų šlavėjų… Indijoje beveik neįmanoma išlikti europiečiu. Nežinia kokia jėga priverčia įsisukti į sarį ir įsisegti auskarus. Kitaip čia būti nejauku. Indų labai daug, o tokį, kaip tu gali išvysti nebent veidrodyje… Nejučia imi elgtis taip kaip jie. Žmogui, kuris nemoka apsiginti, Indijoje puikios „savigynos” treniruotės. Tave apgaudinėja, nevalingai imi elgtis taip pat. Tiesiog privalai, nes kitaip per kelias dienas gali atsisveikinti su visais pinigais. Mokaisi tokių dalykų… Indija yra tokia, koką ją pamatei, bet niekada nebus tokia, kokią tikiesi pamatyti. Pažinti ją išvis neįmanoma.
Rūta Staučytė "LAIMA" 2002 |
|
