Vilniete Vėtrė Antanavičiūtė - fotografuoja nuo šešerių metų.
Dabar jai dvidešimt aštuoneri, nors daugeliui sunku tuo patikėti. Ji Dailės akademijoje įgijo dizainerės specialybę ir šiuo metudirba reklamos srityje. Jau penkerius metus Vėtrė kuria meninę fotografiją, nuo 1995-ųjų yra Lietuvos fotomenininkų sąungos narė. Vilniuje buvo surengtos keturios jos darbų parodos, iš kurių trys - Šv. Jonų baž nyčioje, o ivairiuose fotografijos konkursuose Vėtrės nuotraukos įvertintos prizais ir diplomais. Pernai Herstene (Vokietija)Vėtrė pelnė Tarptautinės fotomenininkų federacijos (FlAP) įsteig tą aukso medalį už spalvotą fotografiją. Jos nuotraukos - tai daugiamatė erdvė. Iš sapnų gelmės, o gal iš slapciausių regejimų atėjusios spalvos, švytejimas kuria virpančią erdvę, kur yra vis kas: gimimas, transformacija, mirtis... Ji kūre eiles, tapė, skambino gitara, žvejojo, studijavo kkalbą, mokėsi Rytų kavos meno, būrė kortomis - bet fotografija visada buvo arčiausiai. Vėtrė įsitikinusi, kad paprastas fotografavimas ir meninė fotografija yra tiesiog nesulyginami dalykai. Fotomenininkė mėnesių mėnesius brandina mintį, kuria būsimą vaizdą, ieško detalių ir daiktų. Jeigu nerandu - galiu ir stiklo fabrike burbulą užsisakyti. Ir dabar naująq ciklą savyje nešioju, trūksta tik daiktų... o paskui vieną dieną minties kelionė baigsis - ir spontaniškai, netiketai viskasatgis. Lengva būtis nieko neatneša. Tik iš skausmo, kančios kas nors gimsta. Tą kančia yra labai gra ži. Kai virpa kiekviena ląstelė, kai veržiasi tolyn - tada kuri. Pradžioje Vėtrę bendrakursiai įkalbejo dalyvauti konkurse, paskiau ji sutiko V. Butyriną, kuris ją iki šiol globoja. Jeigu ne tie žmonės, būčiau niekam nežinoma, niekur nedalyvaučiau, bet vis tiek kurčiau. Kuriu tada, kai noriu ir galiu tai daryti. Niekas nieko is manęs nereikalauja, niekam nesu įsipareigojusi ar prisirisusi. Vėtrė nesilanko fotografų susiburimuose, jos nedomina fotoaparatų kokybė ir techniniai fotografijos aspektai. Pirmosios menininės nuotraukos buvo padarytos su muiline, net parodoje niekas netikejo, kad su tokiu fotoaparatu - šitokios nuotraukos. Gražiausios ir Vėtrės širdžiai brangiausios nuotraukos yra pavadintos Misterijų vardu. Dužtantys daiktai, muilo burbulai, išsisklaidantys dažai - tai,kas yra tik šią akimirką. Noriu fiksuoti tai, kas niekada nebepasikartos. Pasaulio trapumą... Ypatingai Vėtrė žiūri į pienes. Nuo jaunystes pienės pūkai gyvena jos paveiksluose, paskiau atėjo ir į fotografiją. Pienės man kelia išnykimo jausmą. Visi mes išnyksime, koks skirtumas - pometų ar po dvidešimties. Nieko negali pakeisti. Nors pajudini pienę - ir po kelių akimirkų kaip nebūta. Bet iš tikrųjų jie nepradingsta – sėklas priglaudžia žemė, O aš ir vėl laukiu kito pavasario. Tai panašu į fotografijos esmę: po tavęs nuotraukas mato kiti. Ir tada, kai tavęs nebėra... Vėtrei atrodo, kad jausmas fotografijoje yra lemiamas dalykas. Galybę gamtos, kalnų nuo traukų Vėtrė vadina paprastomis. Saulės kelionė dangumi, spindulių žaismas, rūkas - tomis aki-mirkomis gamta būna ypatinga, kone mistiška. Tai tik trumpas išgyvenimas ir fiksavimas. Gamta viską sukuria pati. Kitoks jausmas apima, kai tu pats viską išnešioji ir sukuri Vėtrė svajoja apie Andus - gražiausią vietą pasaulyje. Kai akis skvarbi, o širdis atvira - ir papraščiausios nuotraukos virsta ypatingomis. Vėtrės gyvenimas kupinas keistų įvykių ir nutikimų. Smagu, kai pavyksta is arti nufotografuoti Vanesa Mae, Tibeto lamas arba prašvitusi indų guru. Būna, kad Vetre fotografuoja nepažįstamą - žmogų, o paskiau gyvenimas su jou, žiūrek, ir suveda. Fotografavimas tarsi tiltą nutiesia...

AUKSĖ BRASAITĖ "NEMUNAS" 1999