Nebrangus būdas tapti laimingu

ANKSČIAU: pasak fotografės Vėtrės Antanavičiūtės, 16-18 metų buvo sunkiausias jos gyvenimo tarpsnis. Ji jautėsi vieniša, nes nei gėrė, nei rūkė, - aplink vykusios linksmybės jos netrauke. Neturėjo daug artimų žmonių. Buvo nelaiminga.

Per aštuonerius metus Vėtrė turėjo 10 mokytojų, bet pirmoji mokytoja, be abejonės, buvusi bažnyčia. Kai radosi malda, gyvenimas pradėjo skleistis, - sako Vėtrė. Bažnyčia niekur nedingo ir dabar, tik tapo dar svarbesnė: mokytojų dėka bei meditacijomis išryskėjęs jog sakralumas. Ją mokė ir indėnas iš Peru, ir atvykėliai iš Afrikos, Indijos ar Kinijos, tačiau ne vieno jų fanatiška sekėja ji netapusi. Žinoma, Vėtrė džiaugiasi, kad per juos pasaulio paižinimas atėjo iki jos, ji priartėjo prie kitų religijų, tačiau artimiausia liko krikščionybė. Vėtrė sako vis ieškojusi pagrindinio mokytojo, kurį galiausiai radusi, pradėjusi lankyti Gyvenimo meno mokyklą. Ji veikia Lietuvoje jau ketverius metus, bet Vėtrė sako, jog pabendravusi tik su instruktoriais jos esmės nepagavusi. Tik nuvykusi į Vokietiją, kur yra mokytojo Sri Sri Ravi Sankaro ašramas, Vėtrė išgyvenusi stiprių pojučių.
- Tai ne tik meditacijos, kvėpavimo pratimai, valomoji programa, bet ir tave užiejantis dangiškos meilės pojūtis. Pirmą kartą susitikusi mokytoją ir pažiurėjusi jam į akis, jose išvysti begalinę meilę, ir nenoromis ima riedėti ašaros. Taip būna visiems. Yra toks pratimas, kai žmones ilgai žiūri vienas kitam į akis ir po to pasako, ar gali į žmogų žiūrėdamas jame pamatyti Dievą!. Šankarą supa ir induistai, ir krišnaitai, ir krikščionys, ir musulmonai, bet ten niekas nesako, kad jo religija yra geriausia. Mokytojas tvirtina, kad religija gali būti bet kokia, bet tikėjimas Dievu yra gelmė, jis žmogui nelyg stuburas. Mokytojas skaito paskaitas, atliekami kvėpavimo pratimai, nuimami įvairūs blokai, žmonės ir juokiasi, ir verkia. Vienos meditacijos metu specialia mantrara pažadinami drambliukai - nusivylimai, apmaudas, skausmas pyktis ir pan., kurie paprastai mums gadina gyvenimą, - ir jie išeina, palikdami ramybės pojūtį . Vėtrė tvirtina, kad be tikėjimo imtis meditacijų beprasmiška ir labai pavojinga. Pirmiausia mokytojui prižiūrint reikia išmokti meditavimo techni- kos. Per tuos aštuonerius įvairių meditacijų metus Vėtre sako prisikaupusi tiek žinių ir patyrimo, kad galėtų mokyti kitus ir net gydyti, tačiau ji teigia, kad tai nėra jos tikslas. Juk žmogui galima padėti ir kitaip, nelendant į jo sielą. Išsigąsti, kai pirmą, kartą tave aplanko aiškiaregystė (matai, kas jau įvyko ar dar tvyks), gebėjimas prisijungti prie kito žmogaus ir matyti tai, ką, mato jis. Bet po kelių kartų imi procesą valdyti ir jei nenori, išvengi tokių dalykų, - sako Vėtrė. - Meditacijų metu esu mačiusi identišką vaizdą, kuriuos yra nutapęs Čiurlionis. – tikiu, kad jig lygiai tą patį matė. Įdomiausia, kada tuos pačius reginius mato ne vienas. Kai kurie mokytojai priverstine tvarka atidaro trečiasias akis nepasirengusiems ir jie negali su tuo susidoroti - nuvažiuoja stogai

DABAR: sako esanti laiminga. Daro viską, kas jai patinka. Nieko neatsisakanti, bet degtinės ir vyno skonio nepažįstanti, net nejaučianti noro tai patirti. Turi daug bičiulių. Gyvenimo siųstus sukrėtimus išgyvenanti daug lengviau - meditacijos suteikusios jai vidinę ramyę. Ir aplink ją tapa gerokai ramiau. Daugiau meilės.