Vis daugiau jaunimo į fotografiją ateina su akademiniu pasiruošimu, tik ne visi lieka ištikimi fotografijai. Vilioja naujos technologijos ir mada dirbti ant ribos – dailės, video, fotografijos. Gausėja kūrybos, kuriai labiau tinka pavadinimas „Projektas“ ir kurioje sunku ne tik išgryninti fotografijos indėlį, bet kartais net jį užfiksuoti spaudos lape. V. Antanavičiūtė, nors irgi baigė Dailės Akademiją, kolkas išlieka fotografijos grynuolė. Keletą metų jos fotografija, vaizdžiai tariant, lukštenosi it iš kiaušinio. Ir sutilpo įvairiausių varsų sferiniuose pavidaluose. Ji iš karto atkreipė žvilgsnį tiksliu spalvos įprasminimu, lakoniškumu ir intymumu, kuriame betgi slypėjo ir sprogstamoji galia.
Naujoji Vėtrės Antanavičiūtės fotografija ir rodo, kas gali išriedėti iš to „kosminio kiaušinio“ — tolesni formos virsmai ir tylos švytėjimas. Esama ir dar kitokių, kvadratinių ciklų, bet jie, regis, kolkas mažiau išgryninti, už ilguosius linijinius ciklus. Šiuose sunkiau įžvelgsi pradžią ir pabaigą — ir miesto apyaušryje ir miesto sienoje, ženklinamoje raudonomis ar baltomis vėlėvėlėmis. Tiesa „Formos virsmuose“ svarbu horizontalioji vaizdų slinktis, jų metamorfozės iš kadro į kadrą, lyg prisimenant tuos tolimus kino eksperimentus, kada S. Eizenšteinas kiekvienam „Šarvuočio Potiomkino“ kadrui ranka raudonai nuspalvino vėliavą. Posmodernistinė karta maištauja tylos pasaulyje ir neberagina apversti jo aukštyn kojomis.
Mūsų jaunosios fotografijos damos itin mėgsta žaismingumą, polėkį, kartais net puošnumą, skirtingai nuo A. Budvyčio ar G. Trimako intelektualių iki maksimalaus lakonizmo išgrynintų koncepsijų.
V. Antanavičiūtė, žymėdama savojo kelio ženklus, vis dar yra ant visokiausių virsmų ribos. Imponuoja jos sugebėjimas į Helsinkį ir Veneciją pažvelgti, kaip į vos vos ryškėjančius miesto kontūrus, šitaip autorė lyg skatina save ir mus pamiršti turistinius atvirukus ir pačiam atrasti žinomybėje nežinomybės lūkestį. Lietuviškame peizaže tokių ūkanų meistras — S. Žvirgždas.
V. Antanavičiūtė ieško savęs platesniame pasaulyje, bet su Lietuvos fotografijoms neišnaikinamai būdingu jausmo artumu.
Galų gale turime parodą kur ir namie, ir užsienyje jau žinoma autorė nepristato nei vieno žinomo darbo. Negi Vėtrė Antanavičiūtė būtų iš tų moterų, kurios, skirtingai nuo Loto žmonos, niekada nenorės grežiotis atgal?