Tai, kas kitiems atrodo mistika, Vėtrei – kasdienybė. Tikrovę ji vertina kitaip. Daugybė paslapčių slepia fotomenininkė. Kai kurias ji sutiko atskleisti.

Ar tiesa, kad tavo vaikystės piešiniai išpranašavo ateitį?

Buvau keistas vaikas. Visuomet bėgdavau į mišką. Rėkdavau, spyriodavausi. Jeigu man įrišdavo kaspiną į plaukus, slapčia pasirišdavau jį po kaklu. Gyvenau savame pasaulyje. Jau vaikysteje matydavau įvairių vaizdinių. Daugybę piešinių nupiešdavau sapnuose. Tokia būsena - tarsi sapnai. Kai kurie piešiniai - pranašingi. Jie virto tikrove po aštuoniolikos metų. Fotografijos "Melynasis periodas" yra mano vaikystes vizijos. Pieš davau save - raudonu treningu, su kuprine - prie aukštų kalnų. Tuomet negalėjau žinoti, kad kada nors kopsiu į kalnus ir vilkėsiu tokios pačios spalvos treningą.

Bet išvykai į kalnus. Daug patyrei nuotykių Džungarijoje Alatau?

Tai Kazachstano teritorija, 300 km nuo Tibeto. Kelionei ruošiausi, gydytoja išdave maldas. Reikėjo nuolat melstis. Tris vakarus prieš miegą regėjau vizijas. Jose žmonės stengėsi perspėti, kad artėja sunkumai. Pasitempiau ranką, trūko raiščiai. Kęsdama skausmą, ėjau toliau.
Bridome per upes, dažnai pasiklysdavome. Niekaip negalejome rasti perėjos. Vieną dieną priėjome didžiulę uolą. Supratome - neiveiksime. Kopėme į statų kalną, be virvių, tik ledkirčiais. Ėmė riedeti akmenys. Pasilenkiau. Tuo metu nutrūko kuprinės diržas. Iš visų jėgų kirtau ledkirčiu vieną antrą kartą…Pakibau. Nežinojau, ką daryti: mesti kuprinę (ji svėrė 30 kg) ar kristi pačiai. Kabėjimas virš prarajos tikrai buvo mistinis.

Ką išgyvenai per tas dvidešimt minučių virš bedugnės?

Tartum visas gyvenimas prabėgo pro mane. Pajėgiau iškentėti tas siaubingas minutes, nes ankstesniuose regėjimuose pasirodė žmonės įspėdavo: "Bus labai sunku, bet grįši". Vadovas mane rado ir išgelbejo. Jaučiausi tarsi naujai gimusi, net pieno norėjau. Vadovas pats nesuvokė, kaip mane išgelbėjo.
Po dviejų dienų su drauge sėdėjome nuostabioje vietoje. Atrodė gamta tarsi amfiteatre. Švietė mėnulio pilnatis. Staiga pažvelgiau į delną - mano gyvenimo linija vel buvo lygi. Anksčiau vienoje vietoje ji atrode įtrūkusi.
Kelionės vadovas buvo kaunietis. Po kurio laiko, tarsi pries savo valią atsidūriau Kaune. Vakare sužinojau, kad mirė mano gelbėtojas. Tai ne atsitiktinu- mas, iš anksto numatyta.

Gali nukeliauti į kudikystę ir pamatyti ateitį. Kokia tai būsena?

Keistas jausmas. Praėjau amžinybės procesą. Galiu nukeliauti į savo praėjusius gyvenimus. Pirmąjį, kartą, tai darė moteris iš Rusijos. Keli žmonės rankmis užspaudė visus kvėpavimo takus. Vos neuždusau. Į kitą gyvenimą "įkritau" tarsi be sąmonės. Kartą sutikau, kad kiti stebetų. Jie girdejo, kaip šnekėjau.  Regėjau ateitį, Karoliniškės po tūkstančio metų. Laikas sukosi taip greit, kad jaučiau didelį silpnumą. Žmogus tokio greičio nepakelia. Buvau dinozauras, plaukiojantis vandenyje. Aplink begalinė erdvė, aš maitinausi planktonu. Pasitikau saulę ir atsisveikinau su ja. Labai svarbu ryšys su saulie. Kamuoja vienintelė baimė - krante mane sutryps kiti dinozaurai.
Veliau pradejau valdyti tą, procesą galiu jį sustabdyti ir išvengti praeities ar ateities vizijų.
Lankydamasi Karelijos miškuose mačiau nykštukus. Einu pro sudegusi medį, o jie šaukia: "Musų namą sudegino". Kiek kartų ėjau pro tą vietą visada tas pats.
Man vizijos yra že nklai, pranešimai, bet ne pasaulis, kuriame gyvenu.

Kaip vizijos veikia tavo kurybą?

Maždaug prieš penkiolika metų nutapiau paveikslą. Vėliau jį išvydau regėjimuose. Ta erdvė tarsi sala ar planeta. Ji įkūnija klirybą. Apima jausmas, jog gimiau kriaukleje, paskui patyriau virsmus. Suvokiau, kad esu nekintanti dvasia, ir mano pavidalas gali būti įvairus.

Prasitarei, jog fotografuoji tai, ko nematai?

Fotoaparatas sugeba išvysti tai, ko nemato akis. Anot mokslininkų,yra torsijoniniai laukai, kuriuos sugeba uzfiksuoti fotoaparatas. Tai energetiniai su kūriai. Vienoje mano nuotraukoje danguje matyti tarsi Budos statulėlė. Iš tikrųjų jos neregėjau, objektyvas užftksavo. Fotografuodama anomalius reiški- nius, rodos, žiūriu į nieką.

Praktikuoji jogą. Ar jos pratimai padėjo tau pasikeisti, rasti vidinę ramybę?

Joga man padeda gyventi jau dešimt metų. Praktikuoju pas mokytoją, Sri Sri Ravi Shankarą iš Indijos. Svečiavausi pas jį Indijoje ir Vokietijoje. Tarp mokytojo ir manęs užsimezgė stiprus ryšys, galiu kalbėtis su juo mintimis. Joga suteike ramybės. Bet kada galiu jaustis laiminga. Tegul išore banguoja tarsi jūra, viduje ramu. Manęs niekas negali išvesti is pusiausvyros. Dvasios branda padeda sunkiais atvejais. Pyktis išnyksta po penkių minučių. Išmokau smerkti ne žZmogųq, o jo poelgį. Pamilau visus. Gyventi pasidare daug lengviau. Kiekvienas rytas prasideda jogos pratimais. Niekad savęs neverčiu jų daryti per prievartą. Joga kaip ir kiti dalykai mano gyvenime atsirado savaime.

Pažįstami teigia, kad nepaprastai subtiliai meti kortas. Kaip jas atradai?

Buvo metas, kai sakiau, jog niekada nesibursiu. Draugas pasiūlė nueiti pas būrėją. Prieštaravau. Bet kai susipažinau su ta moterimi, pakeičiau nuomonę. Vėliau lankiau būrimo kursus. Paskutinę mokslų dieną mane įšventino į būrėjas.
Nesiūlau savo paslaugų. Būrimas - sudėtingas dalykas. Niekada nepranašauju blogo. Kitaip žmogus "užsikabins" ir lauks, kad jam taip atsitiktų. Joks blogis negali tęstis visą gyvenimą. Stengiuosi neakcentuoti laiko. Juk kiekvienas pas būreją ateina tuomet, kai jam blogai. Reikia drauge žvelgti į perspektyvą. Pasaulis taip sutvarkytas: viskas vyksta bangomis. Pabrėžiu lengvesnį laikotarpį, kuris tikrai ateis. Ne vienas išeidamas atsipučia: ,,0, kaip man palengvėjo".

Ar dažnai būriesi pati?

Galiu burtis kasdien. Mėginu sau padėti, ieškau perspektyvaus kelio.
Kortos atrakina erdvę. Išvystu atėjusio žmogaus problemą, atsiveria kažkoks kanalas.

Ar esi išbandžusi netradicinį gydymą?
Gal klausei patarimo šamanų ar čigonų?

Buvo laikas - nekenčiau čigonų. Bet gyvenime viskas staiga pasisuko kita linkme. Pasijutusi blogai atsidūriau poliklinikoje. Gydytoja nustate nepagydom ą ligą, kepenų cirozę. 0 juk negeriau nė lašo alkoholio. Veikiausiai pakenke pačios agresija, nukreipta į mane. Kepenyse prisikaupe nuodingųjų medžiagų. Patikino, kad išgelbėti gali tik čigonė, kuri yra polik1inikoje. Išgydė mane kiaušiniu ir žolelėmis. Reikejo atlikti tam tikrus ritualus. Tris naktis turejau laikyti kiaušsinį po pagalve. Paskui jį voliojo mano kūnu. Kiaušinio viduje rado juoduli. Liglą išsigydžiau po kurio laiko, bet prisimenu čigonę kaip labai šviesų žmogų.

Ar jautiesi laiminga savo vizijų pasaulyje?

Nesu tokia kaip daugelis. Sugebu "išeiti" iš materialaus pasaulio. Galiu kalbėtis su medžiais. Energijos semiuosi iš akmenų. To ką jaučiu, neišsakysi žodžiais...

Kalbino Eglė Kulvietienė "Būrėja" 2002