Fotomenininkė Vėtrė Antanavičiūtė
Sakoma, atsitiktinumų nebūna. Atrodytų, visai atsitiktinai susitikau gatvėje seniai matytą Vėtrę, įprastinis. Kas nauja?, o ji. Na, neseniai aukso medalį gavau...
Taigi supažindinu su Vėtrė Antanavičiūte. 1998-aisiais ji baigė Dailės akademijos dizaino specialylės magistratūrą. Fotografuoja nuo šešerių metų, o pastaruosius ketverius metus dlaro spalvotas fotografijas. Šiemet rugsejo-spalio mėnesiais Vokietijoje, Herteno galerijoje, vykusioje parodloje jai buvo paskirtas FlAP (tarptautinės fotomenininkų fedcracijos) aukso mdlalis už keturių spalvotų nuotraukų seriją. XXX. Tai - pirmasis medalis Lietuvoje už spalvoą fotografiją. V. Antanavičiūtė - Lietuvos fotomcnininkų sąjungos narė nuo 1995 metų.

Aurelija Kiškelyte.
Vėtre, o kiek Lietuvoje esi surengusi spalvotos fotografjos parodų?

Vėtre Antanavičiūtė.
Keturias. Pirmoji buvo Minoltos patalpose ir dar trys - Sv. Jonų bažnyčioje. Paskutinioji veikė ilgiausiai - pusė metų.

A.K. Ar labiau mėgsti spaltą fotografiją?
V.A. Pastaruoju metu darau tik spalvtą. Tačiau mano fotografijose labai mažai spalvų

A.K. Kodėl? Kokia paletė dominuoja?
V.A Visa nuotrauka dažniausiai būna monochrominė - su žalsvu ar rusvu atspalviu, tik būna koks nors spalvotas akcentas... Nors dabar mano mėlynasis periodas, visos nuo traukos mėlynos.

AK. Na, o parodoje Hertene eksponuoti darbai - kokie?
VA Būtent iš mėlynojo periodo, visos nuotraukos mėlynos.

A.K. Ar darbai gimsta spontaniškai?
V.A. Pirma aš pamatau darbą savo vaizduotėje, išgyvenu jį, kartais net kelis mėnesius galvoju, o paskui verčiuos per galvą, kad rasčiau daiktus, atitinkančius mano mintį.

AK. Daiktus, žmones ar reiškinius?
VA Daiktus, daiktus, tik juos. Bet dažniausiai as pati sukuriu tuos daiktus: lipdau iš gipso, molio...

AK. Mėgsti senasias kultūras, archeologinę medžiagą, sentlią formą, civilizacijų pėdsakus, ar artimesni sių dienų abstraktieji menai? O gal - jų sintezė?
V.A. Būtent sintezė. Tai labai inuividualūs dalykai...Prieš fotografuodama niekad neifuiu nei į padarytus fotomcnininkų darbus, nei ieskau idcjq kokiuose nors meno kūriniuose. Svarbu išlieti, išreikšti save. Kartais vaizdai ateina medituojant.

A.K. Kas tau teikia kurybinių impulsų - matyti vaizdai, garsų pasaulis ar pojūčiai?
V.A Pojučiai, pajutimas. Jeigu tai vaizdai, tai jie jau pajausti. Nepaprastai daug esu mačiusi, keliaudama po Europą, Aziją, tačiau darbuosc - ne konkretūs tų šalių vaizdai, o dvasia,

A.K. Kalnai - žavesys, poreikis, butinybė?

V.A. Liga! Neįsivaizduoju gyvenimo be kalnų. Man tai kalnai viskas: poilsis, sielos atgaiva, nors kartu ir didžiuliai pavojai bei savęs išbandymas. Kalnuose jautiesi arčiau dangaus, arčiau Dievo. Kalnai - mano įkvepėjai.

A.K. Kokiuose kalnuosc tcko biiti?
VA. Pamyre, Džungarijos Alatau (300 km nuo Tibeto) ir dar Prancūijoje.

A.K. Galbūt kalnai praplečia dvasines ribas? Juk sakoma kiek kalno viršuje, tiek jo ir apačioje,.žemėje.
V.A. Kalnuose yra visai kitoks gyvenimas negu čia, apačiojc. Kitokie pojūčiai, pasaulio suvokimas, net bendravimas su žmonėmis. Kai lieki tik su keliais bendražygiais aplink nė gyvos dvasios, tik kalnai, tai tie žmonės tampa tokie artimi ir brangūs, kad galėtum viską dėl jų padaryti. Kanuose - savos taisyklės, ten kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis. Vaikštai tarsi peilio ašmenimis, tačiau kartu jauti begalinę palaimą. Kalnuose labiau pažįsti ne tik kitus, bet ir save. Atsiskleidžia vidinės jėgos ir sugebėjimai, kurių čia, mieste, net nepastebedavai.

A.K. Gal ir mėlynasis matymas iš ten?

V.A. Man mėlyna spalva asocijuojasi su dangum, visata. Naktimis ten tiek daug žvaigdžių, tiesiog traukiančių savo šviesa aukštyn...

A.K. Tačiau nusileiskime į žemę. Manau, kad šis aukštas apdovanojimas - tarsi didžiulių vidinių kalnų nugalėjimas... Kaip Lietuva sutiko šį tarptautinį apdovanojimą?
V.A. Net nežinau, ką ir pasakyti... Manau, kad Lietuvoje labiau mylimi sportininkai, o ne menininkai...

AK. Kokią vietą tavo nuomone, užima Lietuvos fotografija pasaulyje?
V.A. Lietuvos fotomeninkai jau seniai skina laurus tarptautiniuose konkursuose ir yra pripažinti visur: ir Europoj, ir Japonijoj. Mes net turime Tartautinės fotomeninkų sąjungos Maestro vardą pelniusi fotomenininką Vitalijų Butyriną, kuris ir man be galo padėjo išvysti pasaulio šviesą.

A.K. Kurybinė idėja kartais tarsi užvaldo žmogų, suteikia jam impulsą atsiverrti, pastebėti, pajusti.
V.A. Ir dabar mano galyoje knibždėte knibzda gausybė naujų minčių, kurias norisi kuo greičiau išlieti.

A.K. Ar tai ciklai?
V.A. Visada ciklai. Matau tarsi eigą, srautą, tai, kas siejasi vienas su kitu. Kartais, sudėjus keletą nuotraukų, gali rastis judėjimas. Dauguma nuotraukų atspindi patį trumpiausią, netvariausią mūsų egzistencijos momentą. Pavyzdžiui, esu nufotografavusi muilo burbulą jo sprogimo momentu... Juk niekada nebe pakartosiu šios nuotraukos!

AK. Tai sukelia tam tikras asociacijas. Sprogsta muilo burbulas...
VA Tai parodo, kad reikia gyventi čia ir dabar, kad pats nuostabiausias yra būtent šis momentas. O fotografija jam gali suteikti amžinybę. Tai - akimirkos ir amžinybės sąjunga.

A.K. Sveikindama su šiuo iš ties nekasdienišku apdovanojimu, noriu palinketi sėkmės fiksuojant amžinybę mūsų kasdienybeje.

AURELIJA KIŠKELYTĖ "Literatūra ir manes" 1998