20 MINUČIŲ VIRŠ PRARAJOS

– Tau kalbu taip atvirai, o jie skaitys ir galvos: mergina „nuvažiavusiu stogu". Juk to neįmanoma išreikšti žodžiais ir, jei bandai, atrodo taip banalu. Bet aš nemistifikuoju, tai mano kasdienybė: kaip išmoksti skaityti, taip išmoksti medituoti, priimti realybę kitaip.

– Tačiau vis tiek gyveni šiame pasaulyje...

– Taip, privalau bendrauti su užsakovais. Kita vertus, jie mane tokią priima. Sako – „tu atrodai labai nerimtai", bet pasitiki.

Na, o fotografija nėra mano specialybė, man nereikia iš jos pragyventi. Svarbus pats procesas: iš ryto prisisapnavo, atsikėliau, nufotografavau. Apskritai gyvenimas man yra žaidimas. Nemėgstu bendrauti su rimtais žmonėmis.

– O tavo meilės reikalai?

– Aš visą laiką sakau, jog esu trisdešimtmetė, atrodau kaip dvidešimtmetė, o jaučiuosi kaip dešimties. Todėl galiu prisirišti, mylėti kaip vaikas. Bet meilė tarp dviejų žmonių kol kas man neegzistuoja. Aš labai noriu įsimylėti, bet nemoku. Viena moteris man pasakė: tu gyveni kaip siela, o ne kaip kūnas. Taigi siela nori, o kūnas tyli.

– Kaip manai, ar tavo pažinimo kelias nėra tai, ką turėtumei slėpti savyje?

– Ne, o kam? Daug dalykų nebėra paslaptis, apie tai žino nemažai žmonių. Ir jeigu žinos dar daugiau, man nei šilta, nei šalta. Tačiau yra daugybė paslapčių, kurias žinau aš viena... Taigi galiu papasakoti tiek, kiek galiu. O to, ko negaliu, nepasakoju.

Man atrodė, kad esu niekas

Nekenčiau nei mokyklos, nei darželio. Pastarąjį lankiau labai trumpai. Visą laiką pabėgdavau į mišką. Kažkodėl į atmintį įsirėžė epizodas: auklėtojos sėdi ir šnekasi, o tu – trejų metų vaikas – atseit nieko nesupranti. Paskui staiga atsisuka į tave ir saldžiu balseliu sako: oi, kokia graži tavo suknelė... O kas čia nupiešta? Turbūt saulutė...? Atrodydavo, kad iš manęs tyčiojasi...

Buvau siaubingai užsispyrusi. Įrišdavo kaspiną į plaukus, o kai niekas nematydavo, pasirišdavau jį po kaklu. Rėkiau, spyriojausi, kaprizinausi. Bet močiutė sakydavo: jei būdavau namuose viena, užsižaisdavau taip, kad grįžę rasdavo ten, kur paliko.

Visa mano paauglystė praėjo stebint kitus vaikus. Neruošdavau pamokų ir, jei nebūdavo dailės užsiėmimų, sėdėdavau balkone ištisom valandom. Man patikdavo žiūrėti iš viršaus, kaip jie žaidžia... Aš juos „užsiauginau" – dabar jau dvidešimtmečiai, žinau kiekvieną jų charakterio bruoželį.

Niekada nemėgau „chebrų", negerdavau, nerūkydavau. Turbūt buvau labai keista kitiems. Paprastai paauglystėje pradedi pyktis su visu pasauliu, o aš susipykau su savimi. Man atrodė, kad esu pati negražiausia, apskritai – niekas. Nors niekada nebuvo minties nusižudyti, ėmiau pjaustytis sau rankas.

Man reikėjo „išsividuriuoti", todėl esu ypač dėkinga tėvams, kad jie neišsiuntė į „psichuškę". Mane būtų uždarę, prikišę vaistų ir „išaiškinę" gyvenimo prasmę.

Išbandžiau beveik viską

Prasmės pradėjau ieškoti pati. Vieną dieną atėjo tikėjimas. Dievu... Pradėjau melstis. Kiekvieną vakarą. Malda irgi atėjo...

Iš pradžių norėjau tik išsikapstyti iš duobės, vėliau ėmiau prašyti dvasinio mokytojo. Negana to (žinau, niekas nepatikės), mintyse suformulavau jo vardą, tokį, koks dabar ir yra. Žinoma, mokytoją susiradau ne iš karto, tik po septynerių metų. Bet gavau absoliučiai viską, ko prašiau, net su kaupu.

O tuomet ėmiau lankyti bažnyčias. Nebendravau su dvasininkais, tik klausiausi jų. Jei kunigas sako pamokslą, man to užtenka. Ir taip visur, kur benueičiau. Klausaisi ir gauni... Visą laiką einu ten, kur kviečia. Jei pakvietė, vadinasi, taip turi būti, niekur nesu ėjusi pati.

Vienu metu lankiau parapsichologijos kursus, kokie tik vyko Lietuvoje. Apskritai esu išbandžiusi beveik viską. Kartais gerokai įklimpdavau, tie ieškojimai „žiauriai mušdavo per kišenę", ne tik man, bet ir tėvams. Ir mano kūnas patyrė nemažai eksperimentų, tačiau visą laiką išsikapstydavau.

Žemiški ir nežemiški gyvenimai

Laike ne kartą esu nukeliavusi iki kūdikystės. Patyriau buvimo motinos pilve būseną, regėjau savo ankstesnius gyvenimus. Dvasinis mokymas tai vadina amžinybės procesu, tačiau pas vieną moterį esu išbandžiusi ir kitą būdą.

Tai labai pavojinga, nes tavęs vos neuždusina. Keli žmonės rankomis užspaudžia visus kvėpavimo takus: gerklėje, pilve, nosyje. Ir kai esi beveik be sąmonės, „įkrenti" į kitą gyvenimą. Tąsyk buvo stebėtojų (sutikau, kad jie būtų) ir jie girdėjo, kaip šnekėjau kalba, kuria bendravau kitame gyvenime.

Du kartus mane buvo „išmetę" į ateitį. Mačiau Vilnių po tūkstančio metų. Ne Senamiestį, o tą vietą, netoli kurios gyvenu – Spaudos rūmų teritoriją Karoliniškėse. Bet tai visai kitos erdvės, o laikas tiek sugreitėjęs, kad išėjusiai iš būsenos buvo labai silpna – mūsų protas tokio greičio nepakelia ir širdis neatlaiko.

Dabar žinau, jog mano praeityje buvo žemiškų ir nežemiškų gyvenimų. Kartą mačiau save dinozauru, plaukiojančiu vandenyne. Begalinė erdvė, o tu plaukioji, maitiniesi planktonu. Pavalgei, pasitikai saulę, palydėjai... Santykis su saule labai svarbus. Ir vienintelė baimė: jeigu išeisi į krantą, tave sutryps kiti – žemės dinozaurai.

Prieš penkiolika metų esu nutapiusi paveikslą – tai, ką vėliau išvydau. Kažkokia erdvė, tarsi sala ar planeta, įkūnijanti kūrybos procesą. Atrodo, gimei kriauklėje ir prasidėjo virsmai – galėjau būti kuo tik noriu, įgauti bet kokį pavidalą. Svarbiausia apima aiškiausias suvokimas – tu esi dvasia, tavo pavidalas gali būti bet koks, bet dvasia nekintanti.

Nutrūkusi gyvenimo linija

Prieš ketverius metus su drauge išvykome į ekspediciją, į kalnus – Džiungariją Alatau. Tai Kazachstano teritorija, 300 km nuo Tibeto. Ten ėmiau regėti vizijas – tris vakarus prieš miegą vis pasirodydavo skirtingi žmonės. Jie perspėjo, kad kažkas įvyks, ir kartu ramino, jog viskas baigsis gerai.

Mes nuolat pasiklysdavome, turėjome labai senus žemėlapius. Bridome per upes. Tą dieną vadovas perlipo didžiulę uolą, o mes supratome, kad jos neįveiksime. Pradėjom lipti į kalną maždaug aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Be virvių, tik su ledkirčiais. Pirma lipo draugė, ėmė riedėti akmenys, ji šūktelėjo – „Vėtre", ir aš pasilenkiau. Staiga atsirišo kuprinė, nutrūko diržas ir mane pradėjo versti atgal. Įsikirtau ledkirčiu, pradėjau slinkti žemyn, įsikirtau antrą kartą, tačiau kojos neteko atramos ir aš pakibau... Nebežinojau, ką daryti: paleisti kuprinę, nes slegia trisdešimt kilogramų, ar pasileisti pačiai... Bet kybau. Man prasidėjo regėjimai (jų aš niekam nepasakoju)... Po dvidešimties minučių vadovas surado mane ir, būdamas šoko būsenos, ištraukė. Tai, ką padarė, atrodė nerealu. Man kažkodėl labai norėjosi pieno, jaučiausi lyg naujai gimusi.

Po kelių dienų su drauge sėdėjome nepaprastai gražioje vietoje, amfiteatrą primenančioje erdvėje. Aplink didžiuliai rudi akmenys, švietė mėnulio pilnatis. Mes kalbėjomės, aš staiga atverčiau delną ir abi išvydome – mano gyvenimo linija išsilygino, nors anksčiau vienoje vietoje buvo trūkusi.

Galiu kalbėtis su juo mintimis

Neseniai Gyvenimo meno mokyklą įregistravome kaip visuomeninę organizaciją. Iš pradžių Lietuvoje buvome priskirti sektoms. Tik kai vokiečiai atsiuntė dokumentus, patvirtinančius, kad tai – visuomeninė (ne religinė) organizacija, kad ji įregistruota prie JTO, o mūsų mokytojas – konsultantas NATO nusiginklavimo klausimais, tik tuomet mus įregistravo. Įdomu, jog neseniai Norvegijoje šiuos kursus baigė visas ministrų kabinetas, visi laikraščiai tik apie tai ir rašė.

Beje, kai baigiau pirmuosius Gyvenimo meno mokyklos kursus, man nepaliko didelio įspūdžio. Tačiau atsirado galimybė nuvykti pas mokytoją. Paskui stengiausi važiuoti visur, kur tik įsikurdavo jo ašramas: į Vokietiją, Italiją.

Su mokytoju jaučiu labai stiprų ryšį, galiu bet kada su juo kalbėtis mintimis. Dabar sugebu kontroliuoti savo jausmus, atsirado laimės pojūtis. Kai išmoksti smerkti ne patį žmogų, o tik blogus jo poelgius, pradedi mylėti visus. To išmokė mokytojas.

Prieš kelis mėnesius iliustravau knygą „Paukščio giesmė". Tai vieno indo surinktos pritčės. Labai džiaugiausi, jog man patikėjo tą darbą. Ten rašoma, kad mokytojo reikia klausytis kaip paukščio čiulbėjimo, ir aš labai gerai žinau, kas tai yra. Niekada neanalizuoju ir man visiškai nesvarbu suprasti, ką jis pasakė. Svarbus pats jo buvimas, sielų bendravimas.

Audra BARANAUSKAITĖ "MOTERIS" 2001