Vėtrė Antanavičiutė –“Mokausi plaikti pasroviui”

Į vieną iš senamiesčio kavinių ji atbėga uždususi ir švytinti: „Ruošiuosi skristi į Indiją, pas savo mokytoją. Ten manęs laukia dviejų savaičių kursai ir savaitė tylos, kai negali nei kalbėti, nei skaityti, nei rašyti, nieko nieko, isskyrus meditaciją. Žinoma, iš pradžių galvoj sukasi įvairiausiosmintys, o vėliau protas pamažu nurimsta. Grįžus namo išeini į miską, įsiklausai ir girdi, kaip sniegas tirpsta…"

Įdėjos

Fotomeninikė Vėtrė Antanavičiūtė yra įsitikinusi, kad toks įsiklausymas svarbus tiek jai pačiai, tiek jos kūrybai: "Fotografija nėra vien tik daiktų, žmonių ar gamtovaizdžių fiksavimas, čia turibūti kažkas daugiau. Energija, kurią tu „įdedi" į nuotrauką, kartais net nežinodamas konkrečių taisyklių, suteikia jai esmę, tai, kas traukia ir žavi. Fotografija man yra ta kertelė, kur aš galiu būti savimi ir daryti ką, noriu. Čia galiu keisictls, eksperimentuoti, ieškoti. Pagrindinėmano nuotraukų tematika - natiurmortai, tačiau dabar nuklydau ir į gamtą."

Fotografija

Jos darbų laukia tarptautiniai salonai, parodos rengiamos tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje. Su profesore Kazimiera Prunskiene ruošiamas fotografijų albumas "Lie-tuvos moterys". Pirmosios jos nuotraukos buvo padarytos žaidžiant. ,,O, pirmoji fotografija! Viskas vyko kieme, draugės karstėsi ant medžio, o aš jas fotografavau. Man tada buvo gal septyneri metai. Paskui mes medžiojom berniukus, fotografavom juos pasislėpusios iš už kampo, kad vėliau galėtume paerzinti. Namuose netrūko fotoaparatų, tėtis rimtai domėjosi šia sritimi, bet niekam niekada savo nuotraukų nerodė. Aš laikiau rankose fotoaparatą beveik nuo šešerių metų. Tai buvo "junost" - siaubingas daiktas... kuriame ryškumas nustatomas tik suvedus žalią ir raudoną spalvas. Vieną dieną tėtis man atidavė visus savo fotoaparatus, didintuvus - viską, ką turėjo. Savo svajonę, kurios nejgyvendino.

Ieškojimas

,,Įvairiais mokymais pradejau domėtis dvylikos metų, tačiau literatūros buvo mažai. Užsimaniau tapti joge. Netgi pratimus pradėjau daryti, - kišdavau arbatinuką į nosį, nes vienoje knygoje radau parašyta - jei uzsiimsi tuo nuo 12 metų, tai galiausiai tapsi joge. Vėliau šis susidomėjimas dingo iratėjo labai baisi paauglystė. O paskui, gal devyniolikos, vėl pradėjau ieškot kelių, kaip išlįsti iš visų depresijų. Pradžioje buvo astrologija, toliau joga ir susitiklmai su magais, mokytojais, be to, daugybė kursų. Paauglystės metais buvau nelaiminga, susipykusi su savimi ir visais aplinkiniais, o vėliau pradėjau taikytis, plaukti pasroviui, jsiklausyti, kur mane veda.

Horoskopai

Skaitau visus horoskopus visuose laikraščiuose - juokdamasi prisipažįsta Vėtrė. Tačiau aš niekada nesistengiu sužinoti ateities, skaitau iš įdomumo. Indijoj horoskopus sudaro kiekvienam naujagimiui, ir jiems aišku, kada sukurs šeimą, susiras darbą, - yra grafikas, pagal kurį visi gyvena. Juk stresas is kur? Daugelis pergyvena dėl nežinomybės ir ateities.

Kalnai

Gyvenlmo atgaivą ir ramybę judriai smulkutei merginai grąžina kalnai. Jie yra lyg liga; Vieną kartą nuėjai, ir jeigu tau patiko, tada jau viskas, - nereali trauka. Kalnuose veikia visai kitos jėgos, - kiek čia jautiesi silpnas ir menkas, tiek ten gali pasijusti galiūnu. Iveikęs kalną atsiduri tarp dangaus ir žemės. Kartą man nutrūko rankos raiščiai, tai atsitiko pačią pirmą keliones dieną, aš visą mėnesį prabuvau kalnuose, o sugrįžusi tik po dviejų savaičių pajutau, kad nebegaliu valdyti rankos. Man ją labai skaudėjo, bet kai žinojau, ked niekas nepadės, niekas nenukels, tai tą skausmą ir pamiršdavau.

Šeima

Sukurti savo šeimos Vėtrė neskuba. Ne todėl, kad nenorėtų, ar nebūtų ką pasirinkti. Tiesiog šiuolaikiniame pasaulyje, kur vertybės keičiasi vos ne kiekvieną akimirką, pastovumui dažnai nebelieka vietos. "Kartais man darosi baisu, kad užaugo karta, kuri nebesuvokia, kas yra šeima. Išsiskirti yra tas pat, kas nusispjauti. Aš labai rimtai žiūriu į vyro ir moters santykius. Jeigu aš žinau, kad tai yra ne mano žmogus, ir kad aš jam nebūsiu tokia gera , kokia turėčiau ir galėčiau būti, tai verčiau nieko net nepradedu.

KALBĖJOSI AUKSĖ KANCEREVIČIŪTĖ
"VYRAS ir MOTERIS" 2002